Vulkano terminas naudojamas apibūdinti vieną iš daugelio būdų, kuriais planetos vidinė energija pasireiškia jos paviršiuje. Vulkanai yra struktūros, kurios susidaro Žemės paviršiuje dėl medžiagų kaupimosi iš jos vidaus. Jie dažnai demonstruoja aktyvumą, išstumdami dujas arba medžiagas, tokias kaip lava, pelenai ir uolienų fragmentai. Daugelis žmonių stebisi kaip gimsta ugnikalnis ir kaip ji vystosi.
Šiame straipsnyje mes jums pasakysime viską, ką reikia žinoti apie ugnikalnio gimimą, jo savybes ir egzistuojančių ugnikalnių tipus.
Kaip gimsta ugnikalnis
Paprasčiau tariant, ugnikalnius būtų galima apibūdinti kaip darinius Žemės paviršiuje, susidariusius susikaupus medžiagoms iš planetos vidaus ir kurie yra linkę į aktyvumą išstumdami įvairias medžiagas.
Vulkanai gali kilti įvairiose vietose. Šios vietos apima sritis, kuriose dvi tektoninės plokštės susilieja ir viena slysta po kita (žinomos kaip subdukcijos arba konvergencijos zonos). Jie taip pat gali atsirasti plokščių skilimo (divergencijos) zonose, kur plokštės atsiskiria, judėdamos priešingomis kryptimis, o išlydyta medžiaga iš Žemės šerdies pakyla į paviršių, sukurdama naują plutą.
Galiausiai ugnikalniai gali iškilti karštosiose vietose, kurios nėra sujungtos su plokščių riba. Vietoj to, jie vaizduoja gilias išlydytų uolienų struktūras, kylančias į paviršių.
Kai tektoninės plokštės susilieja, susidarantys ugnikalniai susidaro subdukuojant vieną plokštę po kita. Tai gali įvykti tarp vandenyno plokščių arba tarp vandenyno plokščių ir žemyninės plokštės. Kai lėkštė nusileidžia, siekia maždaug 100-150 km gylį, kur randamas pusiau išlydytos ir lanksčios uolienos sluoksnis, žinomas kaip mantija. Šis procesas sukuria vandenyno griovius ir yra atsakingas už ugnikalnių susidarymą.
Tam tikroje vietoje pakyla temperatūra ir slėgis, dėl ko pakinta mineralų ir cheminių medžiagų kiekis. Dėl šių pokyčių uolos mantijoje susilieja, todėl susidaro nauji magmos lašai. Šios magmos tankis yra mažesnis nei ją supančios magmos tankis, todėl ji gali pakilti į atokiausią Žemės sluoksnį – plutą. Kai pasieksite plutą, Magma kaupiasi, sudarydama vadinamąją magmos kamerą. Kad pasiektų Žemės paviršių, magma gali pasinaudoti lūžiais ar įtrūkimais, kurie ilgainiui sukels išsiveržimą.
Geologija ir vulkanizmas
Žemės pluta yra padalinta į tektonines plokštes, kurios laikui bėgant juda ir slenka dėl planetos mantijos judėjimo. Tai kietos plokštės, sudarytos iš Žemės plutos ir viršutinės mantijos. Jie nuolat juda virš astenosferos – santykinai klampios viršutinės mantijos srities.
Vandenyno grioviai Tai gilios, siauros įdubos vandenyno dugne. Tai yra giliausios vandenyno vietos ir susidaro, kai viena tektoninė plokštė yra nustumta po kita plokšte, sukuriant statų nuolydį.
Vulkanizmas reiškia procesą, kurio metu iš Žemės plutos išsiskiria išlydytos uolienos, pelenai ir dujos. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant sprogstamus išsiveržimus, išsiveržimus ir ugnikalnių angas. Vulkanizmo dažnis ir intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo tokių veiksnių kaip tektoninis aktyvumas, magmos sudėtis ir vandens buvimas. Nepaisant galimų pavojų, susijusių su vulkanine veikla, vulkanizmas vaidina lemiamą vaidmenį formuojantis naujoms sausumos masėms ir svarbių mineralų bei dujų ciklui Žemės atmosferoje.
Ramiojo vandenyno ugnies žiedas
Ramiojo vandenyno ugnies žiedas yra terminas, apibūdinantis Ramųjį vandenyną supančią vietovę, kuriai būdingi dažni ugnikalnių išsiveržimai ir seisminis aktyvumas. Tai pasagos formos regionas, kuris Jis tęsiasi daugiau nei 40.000 XNUMX kilometrų ir apima vakarinę Šiaurės ir Pietų Amerikos pakrantę, rytinėje Azijos pakrantėje ir Ramiojo vandenyno salose. Regionas yra žinomas dėl didelės aktyvių ugnikalnių koncentracijos ir zonų, kuriose gali kilti žemės drebėjimai, todėl tai yra sudėtingas, bet patrauklus studijų objektas tiek geologams, tiek seismologams.
Vulkanizmo atsiradimas susiliejančių tektoninių plokščių srityse palengvina ugnikalnių, vadinamų „vulkaniniu lanku“, susidarymą. Šis ugnikalnių išsidėstymas yra lygiagretus vietai, kur susilieja dvi plokštės, ir gali būti stebimas tokiais atstumais Jie svyruoja nuo 200 iki 300 km nuo vandenyno tranšėjos, o kitimas priklauso nuo subdukcijos kampo.
Žemyniniai lankai yra grandinės, susidarančios žemyninėje plutoje. Šių lankų pavyzdys yra Andų ugnikalniai, priklausantys Ramiojo vandenyno ugnies žiedui – regionui, žinomam dėl tokio tipo vulkanizmo ir didelio ugnikalnio aktyvumo. Šios grupės ugnikalniai išskiria vidutinio ir didelio klampumo magmą, kurių temperatūra svyruoja tarp 700-950°C ir mažas sklandumas, be to, didelis dujų kiekis.
Jie taip pat gali sukelti didelius išsiveržimus, dėl kurių susidaro lava, uolienų fragmentai ir pelenai. Čilės-Argentinos ugnikalniai pasižymi tokio pobūdžio elgesiu ir atsiranda dėl Naskos vandenyno plokštės subdukcijos po Pietų Amerikos žemynine plokšte.
Aspektai apie tai, kaip gimsta ugnikalnis
Okeaninėje aplinkoje gali susidaryti ugnikalnių lankai, dėl kurių susidaro vulkaninių salų arba salų lankų serija. Šiose salose dažnai įvyksta labai skystos magmos išsiveržimai, kurie Iš pradžių labai karšta, o temperatūra svyruoja nuo 950 iki 1200 laipsnių Celsijaus. Laikui bėgant ši magma kaupiasi vandenyno dugne ir suformuoja į skydą panašias struktūras. Dėl gylio, kuriame prasideda ši veikla, ugnikalnių kūgiai turi išstumti nemažą kiekį lavos prieš iškildami virš jūros lygio ir suformuoti salas.
Šių svarbių vulkaninių struktūrų atsiradimas rodo, kad magma kelyje į paviršių susidūrė su didelėmis kliūtimis, todėl jos klampumas padidėjo. Dėl to magma, kuri galiausiai pasiekia paviršių, turi didesnę tendenciją sukelti sprogstamus ugnikalnių išsiveržimus. Japonijos ir Filipinų šalyse galima pamatyti du salų lankų pavyzdžius.
Tikiuosi, kad naudodamiesi šia informacija galėsite daugiau sužinoti apie ugnikalnio gimimą ir jo savybes.